Vėjas topolių viršūnėse

Menų faktūra
2013 10 22
Julius Lozoraitis
Vėjas topolių viršūnėse

Pirmadienio, spalio 21 d. vakarą Vilniaus Mažojo teatro scenoje viešėjo spektaklis iš Kauno pagal prancūzo Geraldo Sibleyras populiarią komediją „Vėjas topolių viršūnėse“.

Vaidino aktoriai Gintaras Adomaitis, Albinas Kėleris ir Petras Venslovas.
Režisierius Rolandas Atkočiūnas,
Scenografijos ir kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė,
Kompozitorius Vidmantas Bartulis.

Šio spektaklio nedera vertinti pagal kriterijus, taikomus kitiems, teatrų „tikriems“ spektakliams, nes jis buvo sukurtas niekur ir iš nieko. Nebuvo nieko, išskyrus trijų aktorių neišblėsusį instinktą vaidinti įdomius personažus su geru tekstu gerame spektaklyje.

Spektaklis buvo repetuojamas kūrėjų atostogų sąskaita neformaliose Kauno erdvėse, be biudžeto, kuriamas „savo rankomis“ ir netgi vaidinamas tik aktorių išeiginėmis dienomis. Tokia tad „profesionali saviveikla“, – „saviveikla“ de jure, bet „profesionali“ de facto, nes visi spektaklio kūrėjai – patyrę profesionalai, ir jų „produktas“ pakankamai kokybiškas. Maža to, šis spektaklis puikiai galėtų įsimontuoti į taip vadinamų „mažo biudžeto“ „kasdieninių“ spektaklių nišą valstybinių teatrų repertuaruose, t.y. kategoriją, kur didieji mūsų teatrai kenčia nuolatinį stygių arba eksploatuoja dažniausiai nepakankamos kokybės „produktus“. Tačiau nepaisant to, šešių žvaigždžių žvaigždyno -Kėleris- Adomaitis- Venslovas-Atkočiūnas- Daujotaitė-Bartulis – „saviveiklai“ valdišką stogą suteikti niekas neskuba.

Čia neketinama deklaruoti, kad šis spektaklis yra tobulybės viršūnė. Kai kurie netobulumai net bado akis. Bet palyginus su daugybe panašios rūšies valdiškai komfortabiliai sukurtų ir repertuaruose retsykiais sėkmingai rodomų spektaklių, šito, sukurto „nekomfortiškumo vėjyje“ netobulumai atrodo neesminiai, palyginus su neformaliu kūrybiniu entuziazmu.

Tokiomis patetinėmis aimanomis būtų galima šio spektaklio vertinimus baigti, jeigu viskas apsiribotų tik dar vienu populiarios komedijos, tinkančios seniems aktoriams su „žile barzdoj“ variantu. Bet šiuo atveju pavyko pastebėti dar šį tą įdomaus…

Pradėsime nuo šuns. Komedijoje apie tris karo veteranus, baigiančius savo dienas prieglaudoje, figūruoja šuns skulptūra (paminklas?). Įgyvendindami šį dramaturgo kaprizą, visi kiti režisieriai šią pastatyminę kliūtį apeidavo tarsi įstatymą arba stulpą, t.y. nesuteikdami jam reikšmės, – ir Jurijus Ščiuckis pernykštėje Rusų dramos teatro versijoje, ir Rimas Tuminas Vachtangovo teatre (kiek pavyko susipažinti iš įrašų), kurią vilniečiai netrukus galės išvysti. „Šešių žvaigždžių“ versijoje šuns „uždavinys“ (nežinia, ar dailininkės, ar apskritai pasąmonės dėka) yra išspręstas, ir tai spektaklį pakylėja į kitą prasminį lygį ir suteikia papildomą vaidybinę kryptį.
Visiems yra žinomas XIX a. pabaigos anglų rašytojo Jeromo K. Jeromo nepaprastai juokingas kūrinys „Trise valtyje, neskaitant šuns“ (Three Men in a Boat. To Say Nothing of the Dog). Jame trys absurdiški personažai Džordžas, Haris ir Džeromas su šuneliu foksterjeru keliauja valtimi per Temzės upę. Lygiai taip pat Sybleiras komedijoje trys senukai veteranai Gustavas, Fernanas ir Renė keliauja laiko upe į paskutinį savo tikslą, kurio paslaptį žino tik vėjas topolių viršūnėse. Šunelį Monmorensį  iš linksmojo anglo knygos čia atstoja šuns monumentas, puošiantis prieglaudą. Archetipinis atitikmuo akivaizdus.

Dailininkė Kotryna Daujotaitė drauge su režisieriumi Rolandu Atkočiūnu surenčia scenoje tvirtą vaidybinį „modulį“ iš poliruotos geležies lakštų, kuris gali būti sumontuotas bet kurioje erdvėje. Jį sudaro geležinės grindys tarsi laivo triume ar denyje, po tas grindis, tarsi siūbuojamos bangų, važinėja personažų geležinės lovos. Metalinių konstrukcijų barjeras, panašus į laivo ar baržos bortą, skiria vaidybinę aikštelę nuo transcendentinės erdvės scenos gilumoje. Kairėje – šuns figūra, kuri atrodo lyg šio laivo pirmagalio statula…Ir tai suteikia aktoriams papildomų vaidybinių motyvų, kuriais jiems pasiseka pasinaudoti. Komedijinis įkarštis neatrodo anachroniškas, neišvengiamas siužeto sentimentalumas lieka lyg ir už pasakojimo borto, o filosofinis transcendentiškumas įgauna konkretų sceninį pavidalą. Tam ypač geruoju pasitarnauja seniai girdėto prasmingo įtaigumo Vidmanto Bartulio muzikinės temos ir melodijos.
Spektaklyje visu gražumu atsiskleidžia trys sukriošusio vyriško infantilizmo hipostazės – buvęs elitinis mamytės sūnelis (Petras Venslovas), buvęs kovinių veiksmų po moterų sijonais herojus (Albinas Kėleris) ir buvęs kariaujantis pacifistas hipis (Gintaras Adomaitis). Aktoriai sugeba suderinti ir savo meistriškus įgūdžius, ir artistinės patirties šleifą, kuris puikiai susipina su jų išgyventos gyvenimiškos patirties turtais. Scenoje stebime tris ryškias asmenybes, kurios be ypatingų išlygų nusipelnė „žvaigždžių“ titulo. Stebėdama juos, publika ne leipsta juokais – ji džiaugiasi.