Skip to content

Neaprėpiama Č.Milošo poezijos žemė

spauda

Neaprėpiama Č.Milošo poezijos žemė
2011 gegužės mėn. 26 d. 18:53:10

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ, “Respublikos” žurnalistė

Poetinė ir muzikinė kompozicija “Česlavas Milošas. Neaprėpiama žemė”, pirmą kartą parodyta vieno žymiausių praėjusio šimtmečio poetų, Nobelio premijos laureato tėviškėje Šeteniuose Kėdainių rajone, apkeliavusi visą  Lietuvą, o vakar buvo parodyta Adomo Mickevičiaus name-muziejuje, kaip vienas “Poezijos pavasario” renginių.



Poetinio artistiškumo ir muzikos erdvė atveria vartus į dviejų valandų kelionę po Č.Milošo (1911-2004), kurio 100-ąsias gimimo metines švenčiame šiemet, plačią ir įvairiapusę kūrybos žemę. Į šią kelionę pakvietė aktoriai Pet-ras Venslova, Virginija Kochanskytė, dainininkė Rita Preikšaitė bei pianistės Šviesė Čepliauskaitė ir Rūta Blaškytė. Tai kartu ir apmąstymas apie kūrėjo, glaudžiai susijusio su Lietuva, likimą, nes ryšių su gimtine jis niekada nebuvo nutraukęs. Atvirkščiai, čia dažnokai viešėdavo, susitikdavo su jo kūryba besižavinčiais žmonėmis. Č.Milošas, panašiai kaip Adomas Mickevičius, rašė lenkiškai, bet labai mylėjo Lietuvą. Tad nenuostabu, kad ir kompozicijos kūrėjai pasirinko sūnaus sugrįžimo temą.



Nenutrūkstančio ryšio su Lietuva motyvas, jo gyvenimo kelionė po amžinu dangumi skamba ir tekstuose, ir muzikoje bei dainose. Romantišką atmosferą kuria ir keturių scenoje esančių žmonių kostiumai bei scenografijos detalės. Tiesiog jausmingas spektaklis, ir tiek… Jame puikiai dera Frederiko Šopeno, Roberto Šumano, Johano Sebastiano Bacho ir kitų kompozitorių muzika, o audringos publikos reakcijos visada sulaukia daina “Rūta žalioji”.



Ar reikalingos niekaip nesibaigiančio sunkmečio kamuojamiems žmonėms tos literatūrinės programos? Per Lietuvą žengiantis “Poezijos pavasaris” rodo, kad tikrai reikalingos. Tiesa, literatūrinio skaitymo žanras, kurį taip mėgo jau anapus iškeliavę aktoriai Laimonas Noreika, Arnas Rosenas, o visai neseniai ir Rūta Staliliūnaitė, regis, kiek nunyko, nes žmonės nori daugiau, nori mažo spektaklio, kuriame skambėtų ir muzika. Ar iš tiesų taip? “Keliauju po Lietuvą ir pastebiu, kad žmonės neabejingi literatūriniam skaitymui, – sako pakalbinta viena iš kompozicijos sumanytojų V.Kochanskytė. – Tikrai dar ne visi vakarais sėdi tik prie televizorių ar paskendę internete. O mes, kurie tebesame ištikimi poetinės sklaidos žavesiui, nes mums patiems tai patinka, stengiamės sukurti kamerinėse erdvėse taip reikalingą kultūrinės jungties intymumą. Visada daug skaičiau ir mėgau dalytis tuo, kas man literatūroje atrodė įdomu. Man svarbu, kad visa tai, ką nuostabaus patiriu prisilietimuose prie didelės poezijos, prie iškilių asmenybių, išgirstų ir patirtų kiti, kuriems to reikia. Mes, skaitovai, jaučiame, kad žmonės, išėję iš mūsų vakarų, tampa bent kiek dvasiškai pakylėti, o gal ir laimingesni”.


Kuo patinka aktorei Č.Milošo kūryba? “Man patinka jo poezijos paradoksalumas, joje slypi ir begalinis gyvybingumas, ir spalvingumas, ir žaismingumas, ir intelektualumas, jo filosofinės kontempliacijos, ir suvokimas, kad gyveni laiku, kuris dažniau liūdina, negu džiugina. Poeto knygose – margame literatūriniame žemėlapyje – liko visiems laikams įspaustas jo Tėvynės pėdsakas: Vilnius, gimtųjų Šetenių apylinkės, Kalnaberžė, Šventabrastis, gegužinės pamaldos, į kurias vakarais sykiu eidavo dvaro ponai ir tarnai, ilgesingas motyvas “Rūta žalioji”. Č.Milošo poezija provokuoja intensyvų kelių žmonių pokalbį, prisišaukdama muziką, dainą”, – prisipažino ji.



Jaudina atėjusiuosius pasiklausyti Č.Milošo teigiama laikinumo, buvimo čia ir dabar fantasmagorija. “Išgelbėtas, nes amžinai įkvėptas ir dieviškai nustebęs!”- rašo Č.Milošas. Kompozicijos kūrėjai tikisi, kad ji pasieks kiekvieno iš mūsų širdį ir įkvėps tikėjimo šio nenuspėjamo pasaulio, kuriame mums tenka gyventi, ateitimi.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“

Ina Administrator

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.