Deimantė Dementavičiūtė. Laiko spąstuose
2010-09-28 Kulturpolis.lt
Šių metų rugsėjo 20 dieną Kauno „Girstučio“ kultūros rūmuose pristatytas premjerinis Artūro Šimonio spektaklis „pi er kvadratu“ režisieriui tapo dvejopu iššūkiu. Pirma, pas J.Vaitkų scenografo kūrybinę karjerą pradėjęs menininkas iki šiol buvo žinomas kaip scenos dailininkas, o šiuo pastatymu nusprendė save išbandyti ir kaip režisierius. Antra, tai pirmasis spektaklis Lietuvos scenoje, statytas remiantis dramaturgo Josifo Brodskio kūryba. Kaip tai sekėsi įgyvendinti sužinosime pasigilinę į spektaklio pagrindinės temos plėtotę.
Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis pjesėje „Marmuras“ gilinasi į paslaptingos žmogaus būties aspektus, iš kurių spektaklio kūrybinė grupė labiausiai išryškina laiką, erdvę, vienatvę ir mirtį. Bet kas už šių kategorijų iš tiesų slypi? Atsakymo būtų galima ieškoti pasąmonėje, o įsiskverbti į ją – sapnuojant, tad neatsitiktinai sapno formą įgyja ir spektaklis. Tokiame atvirame sapne veikia du personažai – Publijus ir Tulijus. Jie yra įkalinti keistame bokšte mistiškoje erdvėje, iš kurio vienintelis išėjimas – perprasti formulę pi er kvadratu. Herojai bando įminti jos mįslingą reikšmę, tačiau ji, pasirodo, tokia pat paslaptinga kaip ir transcendentinis . Matematiškai pi er kvadratu yra skritulio plotas, kurį sudaro išπskaičius centre esančio taško išeinantis spindulys, pakeltas kvadratu ir padaugintas iš skaičiaus pi, turinčio begalinę reikšmę. Filosofiškai tašką galima tapatinti su žmogumi, spindulį – su jo „žvilgsnio nuotoliu“, plotą – su visu jį supančiu pasauliu, na, o pi – su metafizine žmogaus prigimtimi. Galbūt tai būties formulė?
Šis matematinis egzistencijos sinonimas išreiškiamas ir vizualiai. Paties režisieriaus kurtoje scenografijoje scena padalijama į dvi dalis – du raudonus kvadratus, o video projekcijoje karts nuo karto šmėkšteli ar jos skaitmeninė reikšmė. Spindulį simbolizuoja tamsus bokštas, kurioπraidė siluetą video vaizdinyje galima išvysti vaidinimo pradžioje ir pabaigoje. Kiekvienam tokioje erdvėje veikiančiam personažui suteikiama savita zona – kvadratas. Vytauto Anužio vaidinamam Publijui skirtas dešinėje scenos pusėje esantis kvadratas, Petro Venslovo Tulijui – kairysis. Taip įprasminama dviejų skirtingų žmogaus psichikos pradų – sąmonės ir pasąmonės – atskirtis. Jie negali egzistuoti vienas be kito, jiems reikalinga nuolatinė konfrontacija, tačiau jiems pavojinga komunikuoti tiesiogiai. Tad šie pradai gali susitikti tik tarpinėje zonoje. Todėl tarp šių dviejų raudonų kvadratų režisierius brėžia baltą neutralią juostą, kurioje pastatyti kanarėlės narvelis, veidrodis ir vonia. Personažai susitinka prie šių daiktų, bendrauja ir labai atsargiai priartėja vienas prie kito. Scenovaizdyje nėra nė vieno daikto ar simbolio, kuris liūdytų konkretų laiką ir erdvę. A. Šimonio darbe vaizduojama neapibrėžta futuristinė erdvė, neatitinkanti nei praeities, nei dabarties. Tarytum čia būtų sustojęs laikas, nebesijaustų žemės trauka ir žmogus galėtų pats save stebėti iš šalies. Tokią kuriamą atmosferą sustiprina bei papildo ir kompozitoriaus A. Jasenkos muzika, kelianti nerimo, nestabilumo ir, svarbiausia, nežinomybės baimės jausmus. Lyg būtum atsidūręs kosminėje erdvėje, kur aplink nieko nėra, tik tamsa ir tu.
Bokštas – kalėjimo metafora, jame Publijus ir Tulijus yra įkalinti ligi gyvos galvos. Jie keičiasi pamainomis – vienas miega, kitas budi, tačiau visad susitinka prieš pasikeisdami. Kaip ir kiekvienas žmogus, įkalintas materijos nelaisvėje, gyvena dvigubą gyvenimą – būdamas sąmoningas ir miegodamas. „Laikas turi daug vietų“, – sako Tulijus. Kvadratas virsta kiekvieno būsto, kambario ir galiausiai karsto, kuriuose žmonės tampa kaliniais, įvaizdžiu. O laikas, tas negailestingas kalėjimo prižiūrėtojas, verčia susitapatinti su juo ir užmiršti savosios prigimties paslaptį. „Laikas yra pilkos spalvos“, – vėliau pasigirsta žodžiai iš veikėjų dialogo. Priklausomybė jam atsispindi ir pilkuose veikėjų kostiumuose. Tačiau tai nėra įprasta įkalinto žemėje kalinio uniforma, čia ji solidesnė, atspindinti daug sudėtingesnę nelaisvės formą ir bausmę iki pat būties pabaigos. Ir tik mirtis gali juos išlaisvinti, tad Tulijui ir Publijui nuolat kyla pagunda pasiduoti tanatos energijai. Tačiau jie supranta, jog tai būtų tolygu pabėgimui iš šio kalėjimo ir galbūt tektų vėl čia sugrįžti bei dar skaudžiau išpirkti savąją kaltę. Taip pat svarsto ir tai, kas atsitiktų, jei mirtų tik vienas iš jų. Tulijus pabando pabėgti ir jam pavyksta. O ryte Publijus neradęs savojo kaimyno labai nuliūsta, tačiau kartu tikisi, kad jis nebegrįš ir jį pakeis kitas jaunesnis vyriškis. Jo nuostabai taip neatsitinka – Tulijus sugrįžta. Tad pabėgti vienam nuo kito jiems sunkiai sekasi. Nors abu to slaptai geidžia, tuo pat metu ir kankinasi nesimatydami.
Spektaklyje – sapne pateikiami ir „įkalinti laike“ kultūriniai bei filosofiniai simboliai. Scenoje esantis biustas patalpintas kanarėlės raidės atspindžiuπnarvelyje, tuo tarpu pati kanarėlė (sielos simbolis) su akyje yra matoma video projekcijoje. Pjesėje „Marmuras“ aprašomus penkiolika senovės Romos klasikų biustus režisierius keičia į lietuvių publikos dar neužmiršto Tarybų Sąjungos įkūrėjo Lenino figūrą. Biustas – tarytum žmogaus gyvenimo pėdsakas, įspaustas laike ir neišdilsiantis daug šimtmečių. Nors šis veikėjas ir nemalonus prisiminti, tačiau yra įsirėžęs į žmonijos kolektyvinės pasąmonės atmintį. Atminimą simbolizuoja ir šalia biusto Tulijaus padedami raudoni gvazdikai. Raudona spalva dar atsispindi ir kvadratuose, kuriuose įsikūrę veikėjai, ir video projekcijoje, vonioje, audekle, spektaklio pradžioje uždengusiame vonią bei raudoname apšvietime. Ši spalva tampa kovos už laisvę simboliu, siekiant išsivaduoti iš laiko nelaisvės.
Tulijaus ir Publijaus vystomame siurrealistiniame dialoge žodžiai tampa be galo svarbiais. Jie konstruoja ir patį siužetą, ir tampa spektaklio ritminiu varikliu. Vis dėlto kai kuriais momentais verbalinė kalba pradeda pernelyg dominuoti, ir, atrodo, suvaržo aktorių kūno plastikos galimybes. Tačiau V.Anužis ir P.Venslovas žodinę kalbą yra įvaldę gerai – jie žino kiekvieno ištarto žodžio garsinę ir prasminę reikšmę. Dialogai vyksta rusų kalba su lietuvišku jų vertimu titruose, tokiu būdu perteikdami J.Brodskio pjesės autentišką atmosferą. Scenoje ištartų žodžių gama labai plati: nuo filosofinių samprotavimų iki rusiškų keiksmažodžių. Publijus, atstovaujantis žmogaus pasąmoninę pusę, kalba paprastai, kartais ganėtinai tiesmukai. Jis nesigėdija šnekėti apie seksualinius instinktus, keiktis, geisti sau naudos ar įžeidinėti savąjį kaimyną, iš kurio sulaukia atsakomojo žodžio, kuomet būna pavadintas barbaru. Tulijaus žodžiais, jis ne apie laiką galvoja, jam tik savęs gaila, egoistas, nelaimingas ir vargšas jis yra. Tuo tarpu Tulijui laikas rūpi – jis žino, kaip bent trumpam iš jo išsivaduoti. Jis Publijui tampa mokytoju, pamokančiu gyvenimo išminties. Abu herojai jaučiasi drąsiai savuose raudonuose kvadratuose – kamerose, tačiau išeina ir į nesaugią baltąją zoną. Čia jie bendrauja ir draugiškais žodžiais, kartais ir susipeša, fechtuojasi ar grasina kumščiais garsiai rėkdami. Vis dėlto jiems nepavyksta sugyventi visiškoje harmonijoje ir nugalėti laiko, netgi pasitelkiant tokį galingą ginklą kaip žodis.
Ypač kritiškai vertinti A.Šimonio režisūrinio debiuto nesinori, priešingai – spektaklis skatina įžvelgti sėkminguosius pastatymo momentus. Šiame darbe atsiskleidžia ir režisieriaus daugiametis įdirbis scenovaizdžio kūrimo srityje. Tai puikiai pasitarnauja siekiant plėtoti išgrynintą spektaklio temą, kuomet scenoje nėra nereikalingų, nefunkcionalių daiktų ar eklektinių simbolių ir spalvų. Taip pat pliusą galima dėti ir prie spektaklio temos pasirinkimo – J. Brodskio pjesės egzistencinis aktualumas jaudina kiekvieną. Aktoriai leidžia žiūrovams stebėti vidinio pasaulio gelmes, stebėti save it veidrodyje. Tikslūs atsakymai nepateikiami, leidžiama tik prie jų prisiliesti tarytum sapnuojant. Ar šio sapno nesapnuojame kiekviename laikrodžio rodyklės pasisukime?
Nuotraukos iš Všį „Teatro projektai“ archyvo
Kulturpolis.lt
Palikite komentarą