KŪRYBINGI ŽMONĖS NEPASIDUODA 2006 11 23
Vidmantas Kiaušas
Nemunas, 2006 11 23
Fiodoro Dostojevskio romano „Idiotas“ sceninė versija „Idioto mišios“.
Nastasija Filipovna – aktorė Margarita Žemelytė. Rimo IVAŠKOS nuotrauka
Lietuvos ir Sudano aktoriai Stambule. Petro Venslovo asmeninio archyvo nuotrauka
Thomaso Bernhardto „Teatralas“. Vaidina: Feručis – Ramūnas Šimukauskas, Bruskonas – Petras Venslovas.
Aktorius Petras Venslovas šiuo metu gerai žinomas kaip poezijos skaitovas ir drauge su Kauno savivaldybės taryba įsteigtos viešosios įstaigos „Teatro projektai“ artistas bei vadovas. Kauno akademiniame dramos teatre jis sukūrė daugiau kaip dvidešimt vaidmenų, iš kurių bene geriausiai prisimename Ivanovą (Antono Čechovo „Ivanovas“, režisierius Eimuntas Nekrošius), Nepažįstamąjį (Augusto Strindbergo „Kelyje į Damaską“, režisierius Gytis Padegimas), Vydūną (Gedimino Jankaus „Amžinas keleivis“, režisierius Juozas Ivanauskas), Antaną (Algirdo Landsbergio „Penki stulpai turgaus aikštėje“, režisierius Vytautas Balsys). Kiti pusamžiai žiūrovai galbūt įrašytų kitus vaidmenis.
Saviraiškos keliai
Atgimimo pradžioje drauge su dabartiniu kolektyvo vadovu Jonu Urbonu įkūręs „Ainius“, pirmąjį profesionalų ansamblį Lietuvoje, įteisintą kaip biudžetinę įstaigą, P. Vensovas turi patirties, tad ir ne pelno organizacija „Teatro projektai“, vienijanti teatro meno profesionalus, netruko tapti pripažinta. 2003 m. sukurta Fiodoro Dostojevskio romano „Idiotas“ sceninė versija „Idioto mišios“ (režisierius Rolandas Atkočiūnas, kunigaikštį Myškiną vaidina P. Venslovas), rodyta ir apdovanota festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ (2004 m.) metu, atstovavo Lietuvai tarptautiniuose meno ir teatro festivaliuose Taline (2004 m.) ir Stambule (2006 m.), dalyvavo tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Platforma-2006“ Klaipėdoje. „Idioto mišias“ Kaune matėme pranciškonams priklausiusioje Šv. Jurgio bažnyčioje, Taline pasirinkta neveikianti Šv. Kotrynos šventykla, Stambule scena buvo po Europą ir Aziją jungiančiu Galatos tiltu. Kūrėjai galvoja apie gastroles Vilniuje, ieško spektakliui reikalingos netradicinės aplinkos.
Regis, vaisingą grūdą pirmasis mestelėjo režisierius E. Nekrošius, repetuojant „Ivanovą“ pasakęs aktoriui, kad tikriausiai sėkmingai suvaidintų kunigaikštį Myškiną. Kiek vėliau apie tai kalbėtasi Amerikoje su dramaturgu A. Landsbergiu, ketinta statyti jo veikalą „Idioto pasaka“, tačiau vėliau sugrįžta prie originalaus F. Dostojevskio veikalo.
Viešajai įstaigai nelengvas sumanymas sėkmingai realizuotas per pusantrų metų, menininkai (dailininkas Artūras Šimonis, kompozitorius Antanas Jasenka, įvairių teatrų ir miestų aktorių būrelis) dirbo be pragmatinių išskaičiavimų, įsitikinęs P. Venslovas, įkvėpti nuoširdžios ir tikros idėjos.
„Ne aš vienas esu laisvas aktorius, – sako „Teatro projektų“ vadovas. – Kai režisierius pakvies, eisiu ir dirbsiu bet kuriame teatre, o kolei kas neketinu nuleisti rankų, pasiduoti. Vis daugiau menininkų patys ieško saviraiškos būdų, užsiima organizacine veikla. Nelengva, tačiau įdomu. Kai pasidairai po pasaulį, pamatai, kad nesame reiškinio pirmtakai…“
Stambulo festivalyje, kurio šviesius įspūdžius aktorius mielai pasakoja, dalyvauja musulmoniškų šalių teatrai, tačiau pasikviečiama svečių iš viso pasaulio. Tarp 24 dalyvių valstybių šįkart atstovauta ir Rusijai, Bulgarijai, Vengrijai, Lietuvai.
„Vaidinome po nebeveikiančiu, teatrų festivaliui atiduotu Galatos tiltu, – pasakoja P. Venslovas. – Įdomu ir tai, kad musulmonų nacionaliniai teatrai tarptautiniam festivaliui pastatė daug Vakarų Europos dramaturgų – Šekspyro, Diurenmato, Jonesko, Beketo – veikalų. Spektakliai buvo vaidinti visame mieste, pasirinktos netradicinės erdvės. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Iranas, ne itin teatrinės, bet parodė modernistines pjeses. Vyravo žodžio ir buities spektakliai, metaforų buvo mažokai. Pasaulyje garsūs lietuvių režisieriai tokiame kontekste būtų aiškūs lyderiai, išsiskirtų. Mūsų spektaklį ir teatralai, ir žiūrovai priėmė labai palankiai, buvome pirmieji lietuviai, dalyvaujantys Stambulo festivalyje“.
Kitas mažajai scenai skirtas, retokai rodytas „Teatro projektų“ spektaklis – „Teatralas“ (režisierius Sigitas Jačėnas). Pjesėje-monologe aptariami keliaujančio teatro rūpesčiai. Autorius – vokiečių dramaturgas Thomasas Benhardas pasisako: „Šekspyras, Dostojevskis, Tolstojus – man taip neišeina. Jie – didieji. Dangaus skliautas, kuriame vis dar tiek daug energijos: kažkas jame vis dar verda. Tai sriuba, kuri niekada nebus išvirta, bet vis maišoma, maišoma ir maišoma. Aš jaučiu, kad tai, ką darau – verta daryti, kitaip negalėčiau tuo užsiimti“.
„Giluminė kultūra – ne sportas“
„Teatro projektai“ režisuoja ir respublikines bei miesto šventes (šiuolaikiškai suskambėjo šiųmečiai Sausio 13-osios ir Vasario 16-osios renginiai Kaune, respublikinis tremtinių sąskrydis Ariogaloje „Su Lietuva širdy“, tremtinių dainų šventė Alytuje, įsimintinas menų festivalis Raudondvario pilyje „Pilies akordai“), per kelerius metus sukurta daugiau kaip 200 kamerinių programų ir koncertų. Sukurti – viena, ne mažiau svarbu – sklaida, kuria užsiima „Teatro projektų“ renginių koordinatorius Valdas Andriuškevičius ir vadybininkė Audronė Pauliukevičiūtė.
„Lietuvoje ir Kaune vyrauja didelių renginių tendencija, – nelinksmai apibendrina P. Venslovas, – o aš puikiai prisimenu ir tebejaučiu kamerinio bendravimo privalumus, kada klausytojai ir menininkai suartėja pokalbių, pasibuvimų metu. Iki Atgimimo dienų toks dažnai potekstinis susikalbėjimas prilygo vidinei rezistencijai. Įmatau negerumus, kai akcentuojamas vien stambių renginių būtinumas, jų finansavimas. Būna, kamerinėje aplinkoje kūrėjas geriausiai atsiskleidžia, ne visiems reikia erdvių salių ir aukštų tribūnų. Giluminė kultūra – ne sportas, kad pasirodytum esąs didesnis arba mažesnis… Man niekada nerūpėjo ir nerūpi užsisklęsti. Na, gerai, spektaklis baigėsi, ir tada pristatai Vytauto Mačernio ar kito poeto eilėraščius. Man svarbus čechoviškas „mažasis žmogus“, jo pažinimas, vidinis buvimas, patirtis. „Teatro projektai“ atsirado dėl poreikio, dėl sunkiai įvardijamų pirminių impulsų, o dabar reikia dirbti. Kai vienam fiziniam asmeniui sunku ką nors nuveikti, tenka ieškoti išeities“.
Ir lyg patvirtindamas savo žodžius, pašnekovas prasitaria apie ketinimus įrašyti kompaktinę plokštelę poeto Bernardo Brazdžionio artėjančiam šimtmečiui (tikriausiai vadinsis „Per pasaulį keliauja žmogus?“), kitas sumanymas bendras su „Pūko“ radiju – tai „Menininkų pusvalandis“. Nes vis daugiau tyliai, lyg ir nuošalėje kuriančių žmonių, apie kuriuos derėtų žinoti, kurių mintys įdomios, svarbios mums visiems.
Atsisveikindamas P. Venclovas redakcijai padovanoja naują kompaktinę plokštelę – poeto Pauliaus Širvio lyrikos „Tolimoji klajūno viltis“ įrašą. Skaitovui pritardamas savo ir viso būrio kompozitorių temomis klarnetu, saksofonu, birbyne improvizuoja Pranas Narušis, klavišiniais groja Rimantas Bagdonas, konga – Edmundas Federavičius. Leidėjas –VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“, įrašyta Kauno „Muzikinio ritmo“ ir Algirdo Zigmanto garso įrašų studijose.
Sėkmingas, intymiai gražus sumanymas. Graudžiai sopulinga, vyriškai tvirta, lyriškai rasota poezija ir muzika dera kuo puikiausiai, 43 minutės prabėga lyg viena subtiliai niuansuota akimirka.
Palikite komentarą